MY STORY

istorija ilga, bet pasistengsiu kažkiek jos nupasakoti. o kai prie jos prisideda ir visas buvęs ‘fonas’, kurio niekas nematė ir nejautė, istorija tampa dar sunkesnė ir sudėtingesnė..

kai užaugsiu aš būsiu MAMA. visiems kartodavau vaikystėje 🙂 visuomet svajojau turėti vaikų, o labiausiai – dvynukus 😉 mano net vardas reiškia DVYNIAI 🙂 ir zodiako ženklas..

kuomet sutikau savo vyrą, jau turintį sūnų iš pirmosios santuokos, pamaniau, jog jis gali ir nebenorėti daugiau vaikų, bet klydau. nuo pirmojo pasimatymo gyvename kartu. kartu ir su jo sūnumi, kuris pusę laiko gyvena su tėčiu, pusę su mama. aš taip pat esu išsiskyrusių tėvų vaikas, puikiai žinau kaip ir kas ten vyksta viduje. tačiau auklėjami buvome mažų mažiausiai skirtingai, o ir laikai visai kiti. nebuvo lengva. kad ir kaip puikiai sutarėme su vyro sūnumi, turėjau nuolat gyventi kartu ir su jo mama, kuri tiesiog visada (atrodė) buvo ‘šalia’. nuolatinis derinimasis, kelionės į kitą pasaulio kraštą vien tam, kad tėtis galėtų matytis su sūnumi. nuolat keisdavome savus planus, dėl kitos pusės planų.. nuvežti, parvežti (nekalbu apie sūnų), padėti, padaryti tą/aną.. pradžioje galvojau, jog tai laikina.. ir visada galvojau jog susilaukus savo vaikų, viskas bus kitaip. tad mes labai suskubom ir iškart pradėjome planuoti savus vaikelius. norėjome SAVO šeimos. tačiau mėnuo po mėnesio, rezultatai nedžiugino. kiekvieną mėnesį perkami ovuliacijos testai, nėštumo testai, skaičiavimas, net iki paranojos bijojimas sulaukti mėnesinių tiesiog varė iš proto. tuo pačiu visą tą laiką mačiau idealius tėvo ir sūnaus santykius, kaip jie myli viens kitą, kiek visko daug gali tėtis dėl savo vaiko. aš taip norėjau tai pajausti su mūsų vaikais..

po vestuvių vyras sutiko nueiti į vaisingumo kliniką ir pasižiūrėti kodėl mums vis nesiseka pastoti. man buvo atlikti itin skausmingi tyrimai, vyrams kaip žinia, tai neskausminga, tačiau rezultatai nenudžiugino nei vieno. vaisingumo klinikoje, kurioje lankėmės pirmą kartą man daktarė net pasakė – ieškoti kito vyro. dabar rodos po tokių žodžių būčiau trenkusi durimis ir ėjusi kitur, bet tuo metu norisi pasitikėti daktarais, juk nežinai ką daryti, ko griebtis, kuo tikėti. vis tik mylėjom. rizikavom. norėjom. aš vardan mūsų šeimos atidaviau savo kūną visiškiems eksperimentams, hormonų terapijoms, vaistams, procedūroms, nes viskas ką buvo galima padaryti – tai užturbinti moters kiaušinėlius iki įmanomo maksimumo, o tada atrinkus tinkamas ląsteles tikėtis, jog JIEM pavyks. ir mums pavyko. pradėjome ieškoti vežimėlių, kurti planus, galvoti apie gyvenamą vietą, dairytis vaikiškų rūbelių ir glostyti bei fotografuoti pilvuko pokyčius. tik ne ilgam to džiaugsmo teko patirti. trečio mėnesio pabaigoje mes netekome savo pirmojo vaikučio, laukto iki kaulų smegenų. o netekome skaudžiausiu būdu. buvau viena, kai pirmą kartą išvydau JOS širdelę plakant. buvau viena su tuo džiaugsmu. buvau viena ir kai pajutau jog kažkas negerai, tuo metu mano vyras su sūnumi leido laiką keliaudami po pasaulį. aš buvau vienui viena. galų gale, kai daktarai patvirtino jog širdelė nebeplaka, man sakė pasirinkti ar išvalyti nesivystantį vaisių chirurginiu būdu ar medikamentais išskatinus sąremius išgimdyti. pasirinkau antrąjį būdą, nes po jo didesnė tikimybė, jog greičiau vėl galėsime bandyti laukti vaikučių. tai buvo BAISU. 8 valandas kankinausi sąremiuose, namuose ant lovos, vonioje, koridoriuose, atrodo lipau sienom. ir pagaliau tai įvyko. atsisveikinome. po šio įvykio man pasidarė sunku kvėpuoti, kasdien galvodavau kad jau nebeįkvėpsiu ir prasidėdavo panikos priepuoliai. aš lankiausi pas daktarus pas psichologus, psichoterapeutus, visi kartojo jog reikia pradėti garsiai kalbėti apie tai. ir jie buvo teisūs, man pradėjo lengvėti tik tada kai pradėjau atsiverti ir apie tai kalbėti drąsiai. vyras buvo šaltas, į visą situaciją žiūrėjo kiek kitaip nei aš. jis juk turėjo kuo rūpintis ir taip. tuomet maniau, jog ta jo stiprybė man į naudą, nes kitaip palūžčiau. ir šiai dienai nežinau.. labiau rėikėjo paguodos ar griežto tvirto žodžio.

praėjo pusė metų kai pasakiau ‘gal bandom vėl’. tačiau kitoje klinikoje šio pagalbinio apvaisinimo būdo net nesiūlė rinktis, nes per didelė tikimybė jog viskas baigsis taip pat. aš negalėjau galvoti apie dar vieną vaikelio netektį. pasirinkome sudėtingesnį būdą – dirbtinį apvaisinimą. Kuomet dar stipriau mano organizmas turi būti paruoštas procedūrai. du mėnesius pagal tvarkaraštį geriau ir leidausi vaistus. kiekvieną rytą ir vakarą badžiau švirkštais pilvą ir su kiekvienu skausmu galvodavau – juk vardan vaikučių. jau tada pajutau kaip sustiprėjo vyro dėmesys jo sūnui. gal dėl mūsų vaikelio netekties, nežinau, bet tai buvo labai skaudu man, nes vyras tolo nuo manęs pačiu sunkiausiu man metu. taip neslėpsiu, nes tai buvo didžiausias mūsų šeimos išbandymas.

po embrionų įsodinimo man nutiko baisi šalutinė reakcija į kiaušidžių hiperstimuliavimą. tikrąja ta žodžio prasme vos nemiriau. pradėjo baisiai skaudėti pilvą, jis akimirksniu pradėjo didėti, man darėsi silpna, mane paguldė į ligoninę ir iš kraujo tyrimo rezultato pasakė jog laukiuosi. bet teks gultis į ligoninę. tuo metu dar nebuvo taip blogai, bet blogėjo tiesiog akyse. po kelių valandų aš nebepaėjau, o ligoninėje nei į vieną veną nepataikė įstatyti lašelinės, per kelias valandas mano pilvas tapo 5 menesių nėštumo dydžio. daktarai pasakė, jog visi skysčiai iš mano organų ir kraujo keliauja į pilvo zoną. kad nutraukus nėštumą pagerėtų ir greičiau pasveikčiau. bet kokiu atveju nieko nelaukdami daktarai gelbėjo mano gyvybę ir guldė ant operacinio stalo. į pilvą buvo įvestas drenas, per kurį kasdien po keletą kartų buvo siurbiami skysčiai, kad neužspaustų kitų gyvybei reikalingų organų. bet kai tik nusiurbdavo – prisigamindavo dar daugiau, galėdavo nusiurbti tik pusę litro, o pilvas net nesumažėdavo, jau kitą dieną pradėjo trūkinėti pilvo oda, pilvas atrodė kaip nėštumo pabaigoje. visiškai nepaėjau, skaudėjo viską, negalėjau net kvėpuoti normaliai,  nes skysčiai užspaudė plaučius, kepenis, kasą. mano dienos ligoninėje prasidėdavo nuo kraujo tyrimų, ir lašelinės, kuri tiesiog visą parą buvo prikabinta prie manęs ir net prie abiejų rankų. tik vis keičiamos ‘pakuotės’ vaistų. toliau leidžiami vaistai į pilvą į raumenis, toliau siurbiami ir akimirksniu grįžtantys skysčiai. beveik mėnesį praleidau ligoninėje su tokia dienotvarke. ligoninėje vienintelis džiuginantis dalykas buvo tai, kad neleidau daktarams panaikinti nėštumo, liepiau kovoti dėl vaikučių. o kai patvirtino kad dvynukai – buvau laimingiausia pasauly ir vien dėl to viską ištvėriau.

kai išėjau iš ligoninės pilvas buvo apmažėjęs bet ne visai, dar sunkiai galėjau vaikščioti, numečiau daug svorio nes mėnesį visiškai nevaikščiojau, tiesiog sunyko raumenys. atrodžiau gan juokingai 🙂 prasidėjo baisi toksikacija. vėmiau ištisai. o kai pilvukas pradėjo augti pradėjo viskas gerėti 🙂 aš buvau tokia laiminga, taip laukiau vaikų 🙂

ir mes sulaukėm.. vaikučiai gimė 33 savaitę, nors porą savaičių prieš tai jau grėsė priešlaikinis gimdymas, buvau pradėjusi kraujuoti ir gulėjau ligoninėje. buvo brandinami vaikučių plaučiukai. abu vaikučius pagimdžiau pati, natūraliai, kaip ir norėjau 🙂 pirmąją naktį man net neleido jų pamatyti, buvo baisu. vyras išvažiavo namo, aš likau viena ir nežinojau ar viskas vaikučiams gerai. manęs klausė daktarai ar man skauda, nes daug plyšau ir daug siuvo, o aš kaip robotas pamenu tik pasakiau kad nieko neskauda tik pasakykit ar mano vaikams viskas gerai. ir jie negalėjo pasakyti. kitą dieną vaikučius pamačiau su begale laidelių ir vamzdelių padedančių jiems kvėpuoti, valgyti per zondą ir nuolat buvo matuojami jų širdelių tvinksiai, leidžiami vaistai, vitaminai ir t.t. kasdien leisdavo juos pamatyti 5 kartus po pusvalandį. kitu laiku vis nutraukinėjau savo pienelį ir einant lankyti vis atnešdavau jiems valgyti. iš pradžių ne daug, bet aš labai labai stengiausi ir pienelio pradėjo daugėti. po savaitės mums jau leido apsigyventi kartu su vaikais 🙂 tada buvo taip nuostabu. jokio miego visiškai jokio miego, tik pienelio traukimas ir vaikų maitinimas. bet buvo nuostabu 🙂 atrodo su vyru tuomet tapome TIKRA šeima. tikra komenda.

Gimdymas ir pirmieji kadrai po paros laiko..
pirmasis prisilietimas..

po mėnesio iškeliavome namo. ir taip mūsų istorija tęsiasi.. mes ankstukai mes stebuklas ir mes visada kartu!! ir viską, kas negera tame ‘fone’, mes skandiname laime bei meile mūsų šeimai ir mūsų vienybei.

Šiame bloge noriu pasidalinti savo gyvenimo akimirkomis, bei patarimais apie dvynukų auginimą, visiškai nuoširdžiai 😉

ačiū