Mano gimdymo istorijos. Natūralus dvynių gimdymas

Ši tema labai intymi, asmeniška ir čia netinka jokie UŽ / PRIEŠ, jokie patarimai ką daryti ar ko nedaryti, nes tai yra be galo individualu. Kiekviena moteris ir skausmą pakenčia skirtingai, ir galbūt valios, jėgų tam tikru momentu gali sutelkti visiškai skirtingai, net tam tikrose situacijose stipriausios ’geležinės moterys’ gali palūžti, o tos, kurios manė jog nesugebės, pagimdo stojasi ir eina. Nes  tu nesukontroliuosi proceso, nesukontroliuosi organizmo reakcijų ir negali numatyti, jog tiksliai bus taip ir taip. Kiekvienos mūsų kūnas yra skirtingas. Kiekvienos mūsų istorijos skirtingos. Vienos mūsų pastoja ‘iš pirmo karto’, kitos mūsų laukia keletą metų šio stebuklo, todėl ir pats gimdymas bei požiūris ir nusiteikimas yra visiškai skirtingi.

Ir šiame procese nėra nieko ‘negražaus’, moterys turėtų nesigėdyti apie tai kalbėti, TAI YRA STEBUKLAS.. Anaiptol, manau, kad moterys turėtų apie tai kalbėti, nes viskas kas nutinka gimdykloje, ar kitur, kur gimsta vaikai yra natūralu su visom baimėm ir visais laimingais bei nelaimingais nutikimais. Galbūt moterys žinodamos jog būna ir taip, ir dar taip, ir antraip, susidraugaus su savo baimėm ir priims tai daug ramiau.

Prieš skaitydamos mano istoriją, žinokite tik VIENA – MAN mano gimdymas, kuomet gimė Uvis ir Vėja buvo nuostabus! Tikriausiai tai gražiausias dalykas, kuriuo apdovanota moteris ir mes visos, būtent dėl šios galimybės esame  stipriausios ir unikaliausios.. na juk ne vyrai gimdo ;))) nepykit.. bet yra toks smagus juokelis “moterys tik gimdydamos supras, kaip vyrai jaučiasi, kai sloguoja”..

..dėja turiu dvi gimdymo patirtis..

Pirmoji, kuomet sužinojau, jog mano pirmasis vaikelis nustojo vystytis, kai sustojo jo širdelė. Vaisius niekaip nenorėjo pats iškeliauti iš manęs, kai ilgiau laukti nebebuvo galima, dėl pavojaus mano pačios gyvybei, turėjau apsispręsti, ar daryti vadinamą ‘abraziją’, vaisiaus pašalinimą chirurginiu būdu, ar išskątinti sąrėmius medikamentais ir ‘išgimdyti’ vaisių pačiai. Dėl mažesnių galimų komplikacijų, bei greitesnio gimdos gleivinės atsistatymo norint greičiau ir vėl pastoti, rinkausi pastarąjį būdą. Baisiausia buvo tai, kad niekas negalėjo racionaliai, bet kartu ir ŽMOGIŠKAI patarti, kuris būdas yra GERIAU. Lyg ir žinojau pliusus/minusus, mano nuostabioji ginekologė tikrai man PADĖJO IR MORALIŠKAI, TAČIAU priimamąjame man visai palūžusiai ir beverkiančiai, priėmusi daktarė sugebėjo pasakyti tokius žodžius “taigi daryk abraziją ir po valandos jau galėsi gerti vyną”… aš bandžiau ją pateisinti,  ji juk nesupranta, kad man tai gyvenimo tragedija, jog to vaikelio laukiau taip ilgai, kad jis atėjo po didžiulių išbandymų ir jo mirtis buvo lygi mano mirčiai..

Niekas nepaaiškino kaip kas vyks, tiesiog išrašė specialų leidimą/deklaraciją leidžiančią nusipirkti tų vaistų ir paleido.. važiavau nusipirkti vaistų, išgėriau pirmąją tabletę namuose ir laukiau. Tai buvo lygiai 8 valandas besitęsiantys sąrėmiai. Skaudėjo klaikiai, klykiau, verkiau, lipau sienom, lipau į vonią, į lovą, šliaužiojau grindim, įsikandus dantim į unitazą bandžiau maldaut dangaus, greičiau  užbaigti šitą kančią. Vėmiau, kūnas drebėjo tiek, kad nebesugebėjau vaikščioti, tik šliaužti..  taip atrodo TOJI MIRTIS.. kai vieną sekundę mano ‘žemuogė’ išėjo iš manęs. Taip, vaisius juk dar buvo tik trijų mėnesių,  nedidelis, todėl gimdos kaklelis atsiveria nedaug, bet visi raumenų skausmai juntami labai ryškiai, o ką jau bekalbėti apie širdies skausmą……… šitaip atsisveikinti be pasisveikinimo yra baisu..

Tas skausmas, kai žinai, jog tai iškentus neturėsi laimės ašarų, negalėsi apkabinti, priglausti, yra patikėkit milijardus  kartų skaudesnis, nei gimdant vaikutį geruoju atveju. Tądien miriau. Tiksliau buvo gaila, jog nemiriau, nes skausmas dusino dar ilgai…..

..o dabar apie Uvio ir Vėjos atėjimą..

Mano gimdymo istorija tokia, ją prisimenu kaip absoliučiai šviesų ir gražų dalyką.. patikėkit čia yra nusiteikimo klausimas. Aš taip ilgai svajojau apie vaikus, tiek skausmingų patirčių išgyvenau iki jų atėjimo, kad nei trupučio nebijojau pačio gimdymo. Per visą savo gyvenimą girdėjau tik apie tai kaip BAISU yra gimdyti ir koks tai košmaras.  Nesu nei karto girdėjusi kažko gražaus. Net ir tos, kurios gimdė ‘cezario pagalba’, sakydavo kaip baisu. oh well. Aš visada norėjau  gimdyti natūraliai, tam padėjo mano UVIUKAS. Jis buvo pirmasis ir viso nėštumo metu jo galvytė buvo apačioje, reikiamoje padėtyje, tad net klausimų nebuvo ar gimdysiu natūraliai. Taigi čia  dar vienas sugriautas mitas, mat pasakius jog laukiuosi dvynių visi man tik ir atsakydavo: ‘ai tai pati negimdysi’. Dvynius natūraliai gimdo maždaug 50/50 nėščiųjų, tačiau iš tų, kurios gimdo natūraliai būna vieną vaikutį pagimdo, o antrajam raumuo nebedirba ir tenka daryti cezarį. Šiuo klausimu man pasisekė. Abu iškieliavo iš manęs natūraliais takais:)

Kai mano nėštumui suėjo 31 savaitė, naktį pajutau smarkų vandens išsiveržimą, toks POKŠT ir  visa šlapia guliu baloje akimirksniu. ‘Gerai’ pagalvojau, ateina vaikai ankstokai dar net į dekretą nebuvau išėjusi.. buvo 3-4 nakties, tik pasakiau ‘Gedai man vandenys  nubego’, uždegiau šviesą, vyras pakėlė antklodę, o aš per pilvą nieko nematau (patikėkit jis buvo labai didelis). Gedo žodžiai buvo tokie: “ne vanduo, kraujas,  ramiai stokis,  važiuojam“.. aš tik paliečiau drėgmę, pamačiau raudonus pirštus ir man tą akimirką sustingo žandikaulis, pradėjau taip drebėti, kad nepajėgiau ištarti nei žodžio, dantys kaleno, o išsižioti niekaip nepajėgiau, atrodo jog kažkas būtų sukabinęs žandikaulį. Tik parodžiau vyrui, kad paimtų krepšį sudėtą gimdymui. Apsirengiau, įsėdau į automobilį ir vis girdėjau kaip vyras klausineja ‘ar jauti judesius, ar spardosi’, o tuo metu nejaučiau nieko, tik kiekvieną kelio duobutę ir kalneli, o ištarti žodžių nelabai pavykdavo. Mums iki santariškių važiuoti tolokai, apie pusvalandį, bet važiavom taip greit, kad maniau ir apsivemsiu, ir išprotėsiu. Nuvažiavus ten prie ‘langelio’ girdžiu kaip sako  man: “jei neatsivežėt nėščiosios kortelės, reiks mokėti“ (mat vyras vis dėlto pamiršo paimti tą suruoštą gimdymui krepšį). Maniau numirsiu po tokių žodžių. Ar tikrai man dabar gali rūpėti jog TEKS susimokėti. “Tik pasakykit ar mano vaikai gyvi?”- išlemenau purtoma drebulio. Tiesiog nebevaldžiau kūno. Negalėjau nurimti net ir tada kai pasakė jog abiems vaikučiams viskas gerai. Tiesiog nepajėgiau rast jėgų nusiraminti. Suleido vaistų vaikučių plaučių brandinimui, bei nuolat stabdė sąrėmius vaistais, nes pilvas susitraukinėjo  rodos,  kas pusė sekundės. Gulėjau ligoninėje tris paras.  Kraujavimo priežasties nustatyti nepavyko.

Po šios patirties man smarkiai pablogėjo savijauta, pilvas rodos pasidarė dar sunkesnis, pakrito į apačią, labai spaudė dubenį ir net nutirpdavo kojos tiek, kad nesugebėdavau jų pakelti ant lovos. Praejo beveik dvi savaitės, kaip dabar pamenu vyresnėlio vyro sūnaus 10-ojo gimtadienio rytą. Atsikėliau anksti suruošiau užduočių staigmenų susirasti sau dovaną, pripučiau krūvą balionų,  prikabinau saldainių, sutvarkiau namus kol vyrai miegojo, o vakare ėjome švęsti  ir  manęs tą vakarą visi klausinėjo kada gimdysiu, nes pilvas buvo gigantiškas, o matyt mano eisena prašėsi gailesčio. Visiems kartojau jog liko du mėnesiai, bet jaučiu, kad jau gimdysiu DABAR ;)))) prisišnekėjau..

Ir ką, praėjo viena diena, kitą rytą atsikėlusi iš lovos pajutau srovelę sruvenančią kojomis. Nusišypsojau, buvo labaaaai saulėta diena, tokia, kad net spigino į akis:) Su vyru dar pasijuokėme, ar čia jau TAI;) Sruveno sruveno ir iškart prasidėjo sąrėmiai. Tokie dar ne  per didžiausi,  bet suriesdavo tam kartui neblogai. Visą gyvenimą turėjau ITIN skausmingas mėnesines, kurių skausmo kartais nenumalšindavo net ir leidžiami  vaistai, vemdavau, negalėdavau net mąstyti skausmo metu, tai va sąrėmių pradžia buvo panaši.. bet su gera emocija 🙂  todėl kažkaip buvo lengviau tai ištverti, nes juk žinai, kad tai baigsis stebuklo atėjimu. Labai daug šypsojausi, juokiausi, glosčiau pilvelį ir kartojau ‘jiems’ jog jau tuoj pasimatysim. Kazkaip tuomkart net nepagalvojau, kad jie ateina ‘per anksti’, neįsivaizdavau kas mūsų laukia.. susidėjau daiktus, vyras pasirūpino šunimi, aš ramiai nuėjau dar į dušą, nusidepiliavau ‘bikini sritį’, pasidariau klizmutę (nes žinau, kad visko nutinka stumiant, tad pasiruošiau kad to nebijočiau :)) ir jau skubinau vyrą  “gal jau važiuojam, nes nepadeda net ir didžiausi įklotai sulaikyti vandens;))”

Įlipusi į automobilį, visą kelią iki Santaros klinikų pasidėjus ant pilvo kompiuterį dirbau ir visiems siuntinėjau darbus, ką dar reikia padaryti, taip net savo brolį informavau, jog jau važiuoju gimdyti, tad reikia padaryti šiuos darbelius.. ;))))

Atvažiavusi jau buvau visa permirkusi, bet mane guldė pamatuoti visų širdelių ir apžiūrėti kaip ten kas;)  vandenys bėgo non stop, bet po truputį, o ne taip,  kaip rodo filmuose jog išbėgo vienu kartu kibiras vandens.. galų gale man pasakė jog šiandien švęsime dviejų žmonių gimtadienius ir nuvedė į gimdyklą.

Smarkiai iš mūsų klausimo apie atskirą palatą buvo pasijuokta.. Na, juk kai lauki nežinai, ką reiškia ANKSTUKAI, visi tik ir kartodavo man ‘aij visi dvynukai anksčiau gimsta’, bet nesupranta, jog nuo to vaikams tai negeriau.. Žinojau, jog mano nėštumas yra priskiriamas prie rizikingų ir yra gerokai ankstesnis, bet juk nelabai supratau ką tai reiškia. Mane priėmė daktaras Daubaris ir tenesupyksta niekas, bet AČIŪ DIEVAMS, kad ne jis priėmė gimdymą. Kai raičiausi iš skaumo, jis paėmė mano ranką ir taip suspaudę tą vietą tarp nykščio ir rodomojo piršto, jog pamaniau apsisysiosiu iš skausmo. O jis pasakė:  „va dabar gal čia skauda labiau?“ Ir liepė vyrui man tapi daryti, kad nesakyčiau jog skauda per sąrėmius. Pradėjo juoktis ir pašaipiai replikuoti jog dar taip skaudės, kad net nenutuokiu, o jau dabar čia zyziu… abu su vyru buvome pikti ant jo. Bijojau jo kai ateidavo tikrinti kaklelio, jis buvo grubus, sarkastiškas..  bet po šešių valandų pasikeitė jo pamaina ir atėjo nuostabioji mano išgelbėtoja 🙂 daktarė Paliulytė. Ji viską gražiai paaiškindavo, pamačiusi kad kaklelis veriasilabai lėtai, nusprendė suleisti minimalią epidūrą trumpam, kad pailsėčiau ir turėčiau jėgų gimdymui, o skausmas buvo tikrai didelis ir prieš akis DVIGUBAS gimdymas. Suleido tą epidūrą, vis laukiau kada nutirps  kojos ar kas nors, bet man niekas nenutirpo tik šiek tiek apmalšino skausmą, juosmens srityje, bet jutau kiekvieną sąrėmį. Taip ir nesupratau ar ‘nepataikė’ ar čia tokia taktika. Man tik pasakė, jog man negalima daugiau nuskausminimo, nes raumuo turi dirbti ir viską jausti, tam, kad pagimdyčiau pati.. tai taip ir nesupratau, kodėl daviau badyt sau stuburą dėl šiek tiek ramesnio pusvalanduko, o toliau lyg nieko nebuvę vėl prasidėjo visu galingumu. Jėgos tikrai seko, vis žiūrėjau į laikrodį ir staiga pradėjo plūsti daugybė daktarų. Taip jau yra, gimstant dvynukams, dalyvauja dvi gelbėtojų daktarų brigados, o dar ankstukai, tad daugiau ir daktarų, neonatologų. Šalia prie durų rikiavosi rezidentai, atėjo net keletas kitų daktarų, girdėjau kaip jie laukia šio ‘pasirodymo’.. pvz tokia daktarė atėjusi sako man: ‘jauna labai kaip aštuoniolikos, pirmas gimdymas matosi’ kita sako ’nu atėjau pažiūrėt, juk ne kasdien pamatysi kaip dvynius natūraliai gimdo’.. aš tarp savo  skausmo ir kvėpavimo vis girdėjau ką čia kalba ir pati labai laukiau kada prasidės ŠOU 🙂 bet pasakysiu aš jums, kai viskas prasidėjo nelabai man rūpėjo jog palatoje dar yra ‘niolika’ žmonių. Man net atrodė saugiau, daug darktarų, didesnė pagalba vaikučiams, tad man jie visiškai netrukdė.. o vyras, kaip papasakojo vėliau, ties 14-tu ar 16-tu žmogum palatoje, nustojo skaičiuoti ir pamatęs kiek daug yra baltų chalatų, suprato gimdymo sudėtingumą, bei pradėjo pats jaudintis ir net svaigti galva. Beje kelios dienos prieš man prasidėjo įdomus kosulys. toks lyg dusinimas. Kai daktarai išgiro tą mano dusimą ir atsikosėjimą pasakė,  jog tai ir išprovokavo ankstyvą gimdymą.

Beje, gimdymas truko 12 valandų. Negalėjau nei gerti, nei valgyti, nei nueiti pasysioti, man nebuvo leista nulipti nuo tos lovos. O šlapimo puslę turėjo vis ištuštinti. Nėra taip baisu, kaip skamba, ar kaip atrodo tuo  metu, kai atneša tokią siaurą šlangutę ir sukišą ją į šlapimo takus 😉 tikrai nejaučiau nei skausmo nei kažko, šioks toks nejaukumas, bet iškart palengvėja ;)) o ir tarp sąrėmių yra pertraukėlės, kurios leidžia organizmui pailėti.. tad kartais išspausdavau ir šypseną:)

Na, o toliau buvo paprastai. Reikėjo jausti kada ‘ateina sąrėmis’ ir jam atėjus stumti. Bet stumti šiek tiek kitaip nei šiaip sau stumtumėm :)) labiausiai nervino vyro pasakymai: „stumk stumk jau nedaug liko, matau plaukučius, stumk VA ŠITAIP“ O dieve norėjosi jam trenkti ‘for real’… ;))) ir tada gimė JIS. Žiauriai buvo faina, toks SIELOS palengvėjimas.. bet vis negirdėjau jo verksmo… žinau savo močiutės gimdant mano mamą ir mano mamos gimdant mane, patirtis.. mes abi gimėm  ’negyvos’, niekad nepamirštu tų pasakojimų, kaip mamytė rėkė jog mane gaivintų, nes ir ją atgaivino. Tai visi šie prisiminimai ryškiai sukilo ir kai gimė Uviukas. Vis kartojau ‘kodėl jis neverkia kodėl neverkia??’, o man vis kartojo, kad turiu stumti toliau, kitas vaikutis turi gimti. Galų gale aš pradėjau alpti,  mačiau kaip  liejasi vaizdas ir mintyse galvojau kaip pasakyti daktarams, jog alpstu ir gelbėtų kitą vaikutį (nieks nebuvo garantavęs jog bus mergaitė).. bet personalas viską greit suprato, gerai trinktelėjo per kojas, apliejo šaltu vandeniu mano galvą ir iškart prasidėjo antras kvėpavimas, tą sekundę išgirdau Uviuko silpną virktelėjimą ir pamačiau tik kaip jį išneša viena daktarų  brigada. Po kelių minučių jau gimė ir Vėja.  Scenarijus tas  pats, tą akimirką kai bandau klausti kodėl ir ji neverkia ar viskas jai gerai, supratau, kad alpstu, bet tai momentinis jausmas, nes ir VĖL reikėjo stumti.

Tai tikriausiai ČIA ir buvo skaudžiausia dalis, kai fiziškai akušerytės spaudė  mano pilvą, kad išstumti visas placentas ir galimas liekanas. Kaip pasakė ‘patikėk tu būsi dėkinga, kad mes tau padedam viską išvalyti’. Po dviejų vaikučių ten visko lieka DAUG, tad jei gerai neišgimdyčiau visų liekanų, gali kilti infekcijų ir t.t. labai būtina viską išgimdyti iki galo. Šis trečiasis ‘etapas’ buvo pats nemaloniausias… nešant Vėją į reanimaciją, akimirkai ją prinešė prie mano lūpų. Pabučiavau ir verkiau…..

Mintyse – ‘o kur tas vaikų uždėjimas, kur artumas, prisilietimas??’’’ ak… nepatyriau to, nes vaikams reikėjo kvėpavimo aparatų, jie dar nemokėjo patys kvėpuoti…

Tada mano daktarė liepė visiems išeiti lauk, lieka tik chirurgė ir padedančioji akušerė. Pradėjau gausiai kraujuoti. Pasirodo plyšau tiek viduje, tiek  išorėje (ir gimdos kaklelis ir tarpvietė). Mane siuvo, o tuo metu mano vaikučius priėmusi daktarė besiplaudama rankas atsisuko į mane ir pasakė “tu esi tikra šaunuolė  MAMA, ką tik pagimdei du vaikučius”! Tikrai nemeluoju, po viso gimdymo ir su visom emocijom, siuvimo net nejutau 🙂

Tą  akimirką, po daktarės  žodžių as jaučiausi laiminga…. tylėjau ir gulėjau. lyg ir norėjau verkt bet sau neleidau. Vis bandydavau klausti „kaip mano vaikai?“, bet niekas nieko negalejo pasakyti. Po dviejų valandų mane nuvežė į palatą, neleido sėdėti, o ir nebuvo įmanoma iš skausmo, taip kreivai prisėdus bandžiau neišprotėti. Tų 12 valandų lyg nebūta, vienintelė mintis KUR MANO VAIKAI IR KAIP JIE???

Pagaliau atėjo vyras, slapta reanimacijoje padaręs vaikučių nuotraukas.

Vyras man tik pasakė: „Vaikučiams viskas bus gerai, bet jiems labai reikia tavo pienelio, bent lašelį priešpienio dėl gerųjų bakterijų. Dėja šiandien tu negalėsi pamatyti vaikų, aš nunešiu tuos lašelius į reanimaciją.“

Nieko nelaukiau, nesvarbu buvo ar skauda sėdėt, bet gulom tikrai nebūčiau to padariusi. Rankom traukiau pienelį ir daviau vyrui tuos kelis aukso lašelius, kad nuneštų mūsų vaikam..

Naktis buvo klaiki, nesupratau ką jaučiu. Buvau vienui viena. Vyras iškart išvažiavo namo, vaikai reanimacijoje, o aš tokia bejausmė įkalinta toje padėtyje nieko negalėjau padaryti. Negalėjau net užsimerkti. Spėkit ką veikiau visą naktį – traukiau rankytėm pienelį ir nešdavau prie reanimacijos durų..

Kitą rytą pagaliau galėjau pamatyti savo vaikus. Nemoku apsakyti tos baimės ir gėdos NEPAŽINTI SAVO VAIKŲ. Juk mačiau juos tik tose nuotraukose, kur apkarstyti vamzdeliais ir laideliais. Prasidėjo kasdienis rankų dezinfekavimas milijonus kartų (kuris galų gale po savaitės virto kruvinais krumpliais ir žaizdomis), buvo leista vaikučius tik paliesti pirštu, jokiu  būdu neglostyti, nes vaikučių oda dar labai jautri.

Negalėjau leist sau verkt.. ten ir taip kūkčiojimo bei verksmo girdėjosi per akis…………

Manęs vis klausdavo ar skauda ar noriu vaistų nuo skausmo  (juk ką tik pagimdžiau du vaikus), o man tas skausmas nuėjo į kažkokį tolimą  planą, turėjau tikslą – traukti pienelį ir vaikučiams jį nunešti. Todėl jokio skausmo nesureikšminau, nors tikrai jį jutau, bet labiausiai tik didelį norą, kad vaikučiai greičiau sustiprėtų, kad pienelio daugėtų ir sugebėčiau juos maitinti, kad jie kvėpuotų patys, kad greičiau baigtųsi tas košmaras ir galėtume keliaut namo.

Dėja tuo metu  nesupratau, kad tos pirmos dienos buvo tik pati pradžia.. visoms baimėms, viskam, kas labai mane sustiprino ir suvokimui jog esu ANKSTUKŲ mama.

Pirmąją savaitę turejau galimybę vaikus pamatyti penkis kartus per dieną po pusvalandi, tuo aš ir gyvenau..

Tolimesnė istorija reikalautų kito įrašo apie vaikus ankstukus.. žinokit visiškai nemeluoju, bet gimdymo skausmą pamiršau iškart jam pasibaigus. Man tikrai teko patirti skausmingesnių dalykų, kurie truko ilgiau nei tos 12 valandų. Po kelių dienų mane patikrino ar viskas gyja gerai. Po šešių savaičių pasirodžiau jau savo daktarei. Dar nebuvo viskas išsivalę iš gimdos, dar kraujuodavau, tačiau randeliai gijo puikiai. Taigi po maždaug 6/7 savaičių (nuo gimdymo) pradėjome su vyru vėl gyventi intymų gyvenimą. Žinoma, pirmi kartai ne itin malonūs, greičiau skausmingi kaip velniava, bet galiu pasakyti tik savo nuomonę;) jei raumens netreniruosi tai jis ir bus toks negyvybingas :)) viskas turi būti proto ribose ir labai po truputį, bet praėjus dar 2 savaitėm viskas šioje srityje jau buvo kaip prieš gimdymą, kuo puikiausiai. Čia vėl gi – aš labai norėjau jog intymus  mūsų su vyru gyvenimas grįžtu į savo vėžias, todėl nenorėjau laukti ir užtęsti šio reikalo. Noras tai juk niekur nedingo, o kai nori, netrunki :)) Mėnesinės atsirado kai nustojau maitinti naktimis, maždaug 14  mėn po gimdymo. O kai vėl prasideda mėnesinės – labai rekomenduoju gerųjų bakterijų šiai mikroflorai subalansuoti, nes tuo metu organizmas šiek tiek nusilpsta.

Taigi, mano gimdymas skaičiuojant nuo vandenų nubėgimo ir sarėmių pradžios truko 12 val., bet nuo ‘stūmimo pradžios’ 45 minutes iki Uviuko gimimo.

Su niekuo nesitariau, niekam pinigų nemokėjau. Visada buvau tvirtos nuomonės šiuo klausimu.

Dariau apklausą INSTAGRAME, ko moterys bijo  prieš gimdymą ir galiu  pasakyti, kad visos moterys daugmaž bijo ar nerimauja dėl to  paties. Visos baimės yra natūralios ir suprantamos. Net norėčiau visas šias baimes parodyti vyrams, kad suvoktų, kiek daug mums reikia patirti vidinio streso ir neramybės, nekalbant apie patį gimdymo, išnešiojimo faktą, bei visu pasikeitusiu gyvenimu ir kūnu atsiradus vaikams.. Ir absoliučiai normali baimė apsišlapinti ar pasituštinti begimdant, nes visų pirma kiek laiko  mes ten turime praleisti, o kiek raumenų dirba tame procese ir koks tai stresas organizmui. Prisiminus valstybinius mokyklos egzaminus net ir tai pilvą susukdavo:) bet šiai baimei galima pasiruošti jei yra laiko, kaip taipadariau aš prieš  važiuojant gimdyti (klizmutė). Taip pat normali baimė plyšti, nes juk tavo kūnas ima ir plyšta, bet ačiū dievams, jog mūsų kūnai yra pritaikyti sugyti:) Normali baimė vėliau grįžti į intymų gyvenimą, nes tai tikrai nėra taip lyg spragteltum pirštais ir viskas kaip seniau. Normali baimė nesusigyventi su savo kūnu po to, juk kūnas iš esmės pasikeitęs, ir tampa ne toks su kuriuo tu gyvenai visą gyvenimą iki tol, pilvas, oda, krūtinė ir kiti dalykai.. visos tos baimės yra MŪSŲ ir visas jas priimame. Bet žinot išduosiu paslaptį – ir  mes jas visas ĮVEIKIAME!! Mes stiprios!

Bijau skausmo

Bijau, kad neišstūmsiu vaikelio

Bijau, kad reikės CP

Bijau, kad nesuprasiu kada prasidės gimdymas

Bijau, kad reikės skatinti

Bijau, kad pasikeis mano gyvenimas

Bijau, kad su silpnu regėjimu apaksiu

Bijau, kaip reikės mylėtis po natūralaus gimdymo

Bijau, kad reikės kirpti

Bijau, kad bus sunku susitaikyti su kūnu, kurį ‘gavau’

Bijau, kad plyšiu

Bijau, kad nesuprasiu ką tiksliai daryti

Bijau, kad pritrūksiu jėgų

Bijau, kad man kažkas nutiks

Bijau, kad nepagimdysiu ir vėl darys CP

Bijau plyšimų ir gimdymo komplikacijų

Bijau, kad reiks naudot vakuumą

Bijau nevalingai pasituštinti

Bijau apsišlapinti

Bijau sąrėmių

Bijau, kad neištversiu

Bijau, nes nežinau kaip iškęsti skausmą

Bijau atsistatymo laikotarpio, kraujavimo, skausmo

Bijau, kad vyras negalės būti  kartu

Bijau, kas bus po to, kaip reikės maitinti

Bijau hemarojaus

Bijau, kad paskui ten reikės siųti

Bijau, kad tarpvietė nebebus tokia kaip  buvo

Bijau ilgai trunkančio gimdymo

Bijau epidūro

Bijau lytinio gyvenimo po to

Kad tik viskas būtų gerai..

 

O pati labiausiai bijojau, ar antras vaikutis viso nėštumo metu buvęs aukštyn galva apsisuks kai reiks jam gimti:) net neabejojau jog pagimdysiu juos natūraliai. Taip pat bijojau ne fakto jog plyšiu, bet kaip greit sugysiu. Dar būdama visai mažytė žinojau savo gimimo istoriją, žinojau kad ilgai gimdoma kad plyštama, bet mamytė visada kartodavo – visas skausmas pasimiršta kai pamatai savo vaiką. Tikra tiesa..

🖤

✖️ D A U G I A U ✖️

29 komentarai

  1. Man jau 36 sav + 1 . Laukiu berniuko ir mergaites. Verkiau labai beskaitant. Kiek reiks istvert. Bet jau nuo pat peadziu esu sau pasakius kad noriu naturaliai pagimdyti ir be nuskausminamuju. Toma, esi ikvepeja. Ačiū kad pasidalinai.

  2. As po siai dienai visiems sakau, kad gimdymas buvo pats smagiausias 2018 metu ivykis 🙂 man taip viskas lengva, paprasta ir naturalu pasirode 🙂 galeciau turbut visus vaikus pagimdyt… bet prie viso gero visada gi kas nors ivykt turi, maziukas musu tris sav isgyveno, tai patikekit mamos, nulis sveiku tie diegliukai ir visos kitos ale globalines problemos 🙂 man moteru stiprybe kazkas is vis sunkiai protu suvokiama 🙂

  3. Man 22 savaitės..skaitau, guliu ir verkiu. Ne todėl, kad esu jautri, todėl, kad atrodo skaičiau apie save. Du kartus turėjom nesivystantį nėštumą, abu kartus *pagimdžiau* namie, jaučiausi beprotiškai, buvau didelėje emocinėje duobėje…bet po 3 mėn.su didele baime vėl auginam pilvelyje mažulį! Su gausiais kraujavimais, su patologijom, su idiotiškom situacijom ligoninėse, bet su nepaprastos daktarės atsiradimu ir jis pagalba kiekvieną dieną laukiu judesiukų 🙂 dar labiau laukiu geros pabaigos ir mūsų šeimos pradžios 🙂 Ačiū

  4. Sedziu orouoste, skaitau si teksta ir bliaunu, negaliu sustot. Prisiminimai atgyja kai pries 6 metus gimdziau dvynius taip pat naturaliai. Labai gerai, kad rasote, nes tokios informacijos labai truksta busimoms daugiavaisems mamoms.

  5. Skaiciau ir verkiau, kiek moteris gali istverti ir kaip visa tai yra jautru. Pati i gimdykla nuvaziavau su siuntimu ir asaromis akyse, nes norejosi paciai viska patirti… Saremius/vandenu nutekejima, bet galiausiai dziaugiuosi, nes suskatintas gimdymas truko gan trumpai (nuo saremiu pradzios iki dukros padirodymo – 5val). Siaip galvoj buvo tuscia, nestaciau nei klizmutes nei bikini spec.tvarkiau (nors zinojau, kad nuvaziavus jau nebeisleis), bet kai pajutau saremius tai viskas buvo dzin. Ir su laseline prijungtai prie vyro kaku padaryt ir kad visi mano tarpviete mato. Bijojau tik, kad gimdymo metu nespaudytu/neminkytu, taciau sumazejus kudikio sirdies tonusams (pridusimui) jau buvo nebesvarbu, kad gydytoja spaude pilva ir stenfesi kudikiui padeti ateit i si pasauli. Gal ir blogai, bet daug geriau, kai zinai maziau (apie visokias komplikacijas, vakuumus ir pan.)

  6. Vaau! Jus verta to žodžio Mama iš didžiosios raidės..
    Kai pati pagimdžiau savo sūnelį man visos gimdžiusios moterys buvo super herojos,bet jūs papasakojote ir savo nuoskaudas pirmajame neštume,nuo kurių plaukai piestu stojosi…
    Šaunuolytė.❤

  7. Taip STIPRU!! Turbūt kiekviena Moteris, Mama rado dalelę savo istorijos Tavojoj, vėl ašaras išspaudė dėl savo „Žemuogyčių“. Skaitant šiurpuliukai ėjo per kūną…

    „Negalėjau net užsimerkti. Spėkit ką veikiau visą naktį – traukiau rankytėm pienelį ir nešdavau prie reanimacijos durų..“ o kaip kitaip, kai nori atiduoti Jiems viską kas geriausia, o gali tiek mažai…

  8. Skaitydama prisiminiau savo gimdymą kuris su sąrėmiai trūko 30 valandų,stumimas trūko 4.5val galvojau,kad tai pats žiauriausias skausmas kokį galiu ištverti,bet dabar daug labiau skauda kai mažylis uzsigauna kur nors. Per gimdymą rėkiau,kad pati nepagimdysiu,bet gydytojos sakė you can do it. Galvojau numirsiu kai tiek laiko prasikankinta,niekam nelinkiu,kad gimdymas būtų skatinamas. Leido epidiura kuris padėjo tik pusė laiko,paskui kažkas nutiko,kas jis buvo nebeveiksmingas tai tik gas and air gelbėjo,vyras sakė net perkandau ta kistuka į burną per kurį gas and air kvepavau. Beja teko kirpti ir siuti mane,kadangi vaikas gime 4.360 ir teko traukti su vakumu ko žiauriai nenorėjau,bet jau nieks nebeklausė manęs to. Ir gimė priduses,tai daktarams rėkiau kodėl jis nekvėpuoja tai kelių sekundžių begy kažką padarė ir verkianti padėjo man ant krutines. Verkiau taip kaip ir jis,kad viskas gerai ir kad laikau ji savo glėbyje ir jis valgo mp,nes mokėjo iškart kaip tai daryti. ❤

  9. Visa tai skaitau, ir atmintyje iškyla pačios gimdymas. Skausmas, 9 val kankinimo, ir kai gimsta vaikas, tu jį pamatai, tikrai taip, tu pamiršti visą tą 9 val kankinimąsį, iškart.. 💞

  10. Skaičiau ir verkiau, nors jau 3 metai praėjo po mano komplikuoti gimdymo, reanimacijos laukimo tyrimų ar viskas gerai, bet vis emocijos sukyla nors dabar jau viskas gerai 🙂 ačiū už dalinimasi savo istorija

  11. Miela, Toma, ačiū jums, būtent šiandien sausio 25 d. Prieš 4 metus gimė mano Laurynas, skaitau jūsų istoriją ir atrodo vėl išgyvenu ta patį jausmą, prisimenu tą džiaugsmą ir Verkiu♥️♥️♥️

  12. Verkiau visą laiką skaitydama… nuostabiai ir jautriai aprašyta, išgyventa… ❤

  13. Nera zodziu jusu apibudinti kokia jus esate MAMA. Esate pavyzdys kiekvienai mamai. Visi jusu postai yra kazkas stebuklingo.Linkiu jums ir jusu vaikuciams didziausios stiprybes,sveikatos ir beribes laimes.

  14. Labai Jums ačiū, kad dalijatės!!! Tai be galo svarbu, nes Jūsų stiprybė įkvepia kitus… Seku jūsų ir fainuolių stipruolių dvynukų kasdienį gyvenimą – tikras energijos ir nuotaikos užtaisas! Nuostabu matyti, kaip tokie mažyliai stiprėja, auga, supranta ir pažįsta vis daugiau. Pačios geriausios kloties!

  15. Ačiū, kad pasidalinote, net ir skaudžiausiomis akimirkomis. Daugeliui būsimų mamų tai bus paguoda susilaukus ankstuko, paguoda gimdant negyvą vaikelį ar net paskatinimas, kad net ir dvynukus galima pagimdyti natūraliai. Apie savo gimdymą galiu pasakyti tą patį – pats gražiausias dalykas gyvenime 🙂

  16. Miela Toma,perskaiciau jusu dvynuku atejimo I si pasauli istorija,praradimo istorija, verkiau ir prisiminiau savo pastojimus,praradimus ir vaikuciu gimimus…lb norejosi kazkaip parasyti jum,nes tikriausiai tik parasails likimo moteris gali supranational kaip yra skauda netekti daleles saves…isivaizduoju ir zinau ta jausma… kai taip lauki,lauki to mazo stebuklelio,svajoji kada pajausi pirma judesi,galvoji ir lauki kada gims ir staiga tu ji prarandi net nepajutisi pirmo judesio… ziauriai skaudu ypac kai lauki pirmo vaikelio… sustojas vystymasis 8 savaites… ambrazija … antras kartas,dvi juosteles,laimes iki dangaus… ir vel skausmas ir vel ligonine, 3 menesiai mazuleliui sustojusi sirdele,naturalus issivalymas,isgimdziau maza uogyte… neviltis,paluzimas,pyktis ant viso pasaulio…prisiklausiau ivairiausiu pasaku ir speliojimu kodel su is eiles nestumai nesivystantys. Tai vienas is mociuciu pasakojimu yra tas kad mano organizmas atmeta kaip svetimkuni moteriska lyti,kad negaliu tureti mergytes,o as apie ja tik svajodavau…bet…po pertraukos apie pusmeti…
    Pagaliau trecias kartas,11 val gimdykloje ir turiu grazu,didelem akim I mane beziurinti suneli….pati laimingiausia,nors gimdymas ir nebuvo lengvas,buvau net apalpusi, bet padariau viska pati 🙂
    Po 5 metu bandymas susilaukti antro vaikelio, istorija kartojasi lygiai taip paciai… ambrazija… naturalus negyvo vaisiaus isgimdymas,kuris ivyko namuose… vel neviltis,skausmas begalinis,nors ir nepirmas jau vaikelis,vistiek taip skauda kad nieko nenori nei girdeti nei matyti… bandymas trecias su didziausia baime… bet vel pavyksta,vel sunelis…:)
    Mitas kad negaliu tureti mergaites, dar labiau sutvirteja. Dziaugiuosi kad turiu du nuostabius berniukus,bet kaip ir kiekviena moteris tikejausi mergaites…
    Po 4 metu nusprendziam del trecio vaikelio… ir vel kartojasi ta pati istorija,persileidimas ankstyvajame nestume… vyrui pasakiau viskas,as nenoriu daugiau skausmo,nes kiekvienas praradimas yra begalo skausmingas… bet vis del to nusileidziu vyro prasymui tureti trecia vaikeli,ir pameginam paskutini karta… pavyksta…kiekviena diena buvo labai sunki,labai bijojau kad vel prarasiu… Sitas nestumas buvo visiskai kitoks,kitaip jauciausi,kazkas vis snabzdejo viduje kad gal tai mergaite… pagaliau 20 savaite kada galima pamatyti lyti,paklausia ar norime zinoti,TAIP
    Gydytoja sako: sveikiname tai mergaite… negalejau patiketi,verkiau,bet verkiau is dziaugo… sekantis skanas,pakitimai sirdeleje… nezinia,beime ir mintys kodel… po issamesniu tyrimu paaiskeja,kad viskas gerai,laukiau nesulaukiau kada galesiu apkaninti savo mergyte…ir turiu tris nuostabius vaikeliukus,kuriu atejimas i mano ir vyro gyvenima buvo labai skausmingas,isgyventas 5 praradimais…bet siandien dziaugiuosi:)

    Esat labai sauni moteris,mama,smagu kad dalinates savo isgyvenimais. Saunuole jus:)

Komentuoti: Gintarė Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.