TOP’iniai klausimai apie dvynius!

Man visad buvo įdomu, ką reiškia sulaukti vieno vaikučio ir jį auginti. Tad suprantu ir tuos, kuriems įdomu dvynių nėštumas bei auginimas. Kai kurie klausimai ar replikos, su kuriais susidūriau tikrai ‘faini’, tokie iš smalsumo ir nepatyrimo, kiti netaktiški, dar kiti neapgalvoti, na visokių jų būna, tad sugalvojau pasidalinti, galbūt vieniems, nebekils klausimų kitoms dvynukų mamoms.

  • AR JIE IDENTIŠKI?
    Visad tą akimirką giliai įkvėpdavau ir .. pasakydavau ‘na juk jie mergaitė ir berniukas’!:) Jau vien dėl to nėra identiški, nes yra skirtingų lyčių, nors domėdamasi sužinojau, jog yra itin retų atvejų, kada monozigotiniai dvyniai dėl tam tikros ląstelių mutacijos gali vystytis skirtingomis lytymis, bet tai yra iškirtiniai atvejai.

  • AR GIMINĖJE BUVO DVYNIŲ?
    Kai išvardindavau visus giminės dvynukus, tuomet klausiantiems atrodė WOW, kitaip ir būt negalėjo, juk ir mano senelis iš dvynių, ir vyro močiutė, o dar ir tolimesnėse ‘grandyse’ dvynukų nemažai, tuomet jiems pasidaro ‘ramu’, nes juk ‘cekava’ natūraliai taip gavosi ar ne..

  • AR NATŪRALIAI?
    Žinoma, šis klausimas, visuomet alternatyva ankstesniajam. Džyzis! Kaip nepagarbu, jūs net neįsivaizduojat!! Čia juk tas pats, kas klausti apie intymų mūsų su vyru gyvenimą.. ir ką man pasakoti? Kad kasdien mylėjomės su vyru, nors ir buvo daromas pagalbinis apvaisinimas? O gal dar išvesti teoremą, jog galbūt tai ne pagalbinio apvaisinimo metu įvykęs ‘užsimezgimas’, o natūraliai ir įprastai besimylint su vyru, nes tai vyko nuolat, tai kaip žinoti dabar kur tiesa??:) Slėpti aš neturėjau ko, kad medicina mums tąkart padėjo ir tai vadinama ‘pagalba’!! Ne dirbtina, ne nenatūralu, o medicinos pagalbos bei mano organizmo dėka įvyko taip, kaip įvyko. Taip, po IVF buvo daugiau šansų susilaukti dvynių, nes žinojau, kiek embrionų buvo patalpinta manyje. Pagal mano tam tikrus rodiklius buvo siūloma talpinti tik vieną, bet surizikavom, nors dažnai tai būna trys arba du. Bet mes niekas negalime nuspėti, kaip organizmas juos priims, net ir natūraliai atsiradus daugiavaisiam nėštumui, labaaaai dažnai vieni embrionai nustoja vystytis, kiti lieka. Tai itin dažnas reiškinys, daugelis net nesužino, jog buvo užsimezgęs daugiavaisis nėštumas. Viskas, kas vyksta TEN, su tuo jau tvarkosi mūsų organizmai. Man irgi kurį laiką sakė, jog vystysis tik vienas, kad kitas daug mažesnis ir didysis pasiims reikalingas medžiagas.. Tuo metu tiesiog galvojau, jog mažesnis embrionas yra mergaitė, taip ir buvo:) Tose vietose, kur pabaksnojau į dar poros savaičių echoskopo nuotrauką ir išsivystė dydysis Uvis, mažoji – Vėja.

  • AI JUK VISI DVYNIAI GIMSTA ANKSČIAU, ČIA NORMALU, TIESA?
    ooo tai girdėjau labai dažnai, kai pasakydavau, jog mano vaikai ankstukai, bet, pasirodo, žmonėse nulis suvokimo, kad tai nekeičia fakto, jog tai nesutaikia jiems nei daugiau jėgų, nei galimybių, nei išsivystymo lygio, nei sveikatos! Net 50% daugiavaisių nėštumų baigiasi iki 37 sav. t.y. gimsta pilnai neišnešioti. Manau, jog tai ir taip aišku, kodėl dažniausiai taip nutinka. Dar baisiau jog vidur nėštumo nutinka taip, jog vienas ir dvynių (ar daugiau vaikučių) nustoja gyvuoti, tenka anksčiau gimdyti, kad išgyventų bent vienas ir t.t. Atvejų begalė, dažniausiai mamos organizmui per sunku susidoroti su tuo, juk savyje augina DU ar daugiau žmonių. Jiems ir vietos, ir medžiagų reikia dvigubai. Ne visi organizmai gali su tuo susidoroti, ne visi užsimezgę vaisiai yra taip pat pajėgųs susidoroti ir išgyventi. O kad dvyniai gimsta anksčiau, tai reiškia, jog vaikams ir jų tėvams tik dar daugiau išbandymų laukia.

  • GERAI, TAU NEREIKS GIMDYT, CEZARIS JUK VISTIEK!
    Oo taip, patikėkit ir tokių girdėjau ne kartą ir net ne kelias dešimtis!:) Na, o jei tai būtų nutikę? Tai ‘tipo’ nebūčiau pagimdžius vaikų?! Juk tai irgi vaikų gimimas!! O kai šitaip mane ‘nurašydavo’ su tokia nesmagia emocija, tai aišku, aš skeldavau ‘in your face’ – pati abu pagimdžiau, natūraliai! Čia matyt toks mitas, kuomet daugiavaisiai nėštumai, ale visad baigiasi cezariu. Šiaip tai dvynių nėštumai 50% būna gimdomi natūraliais takais, jei tik pirmasis vaikutis yra geroje padėtyje. Nors net ir iš tų 50% dalis baigiasi vieno vaikučio tokiu gimimu, kito – cazario operacijos pagalba, nes dažnai, sustoja gimdymo veikla, raumuo nebedirba, jau būna pertemptas ir tuomet reikia skubiai gelbėti antrąjį vaikutį. pati pamenu, kaip reikėjo atrasti jėgų be jokios pertraukėlės gimdyti antrąjį vaikutį, dar net neišgirdus jog pirmajam viskas gerai, o po antrojo gimdyti placentas ir pan.. Bet kokiu atveju, net ir nepatyrusi cezario operacijos, suprantu kaip jaučiasi moterys, kurios sulaukia kokių nors panašių replikų gimus vienam vaikučiui cezario pagalba. Štai manęs laukia dar vienas gimdymas ir aš juk nežinau, kaip viskas vyks, žinau, jog noriu taip pat gimdyti natūraliais takais, tačiau man svarbiau vaikučio gyvybė bei svaikata ir tikrai jei tam reikės operacijos, aš GIMDYSIU tos operacijos pagalba.

  • TIKRIAUSIAI NET NEMAITINAI?
    Dėl žindymo dar besilaukiant girdėdavau visko, kad bus neįmanoma, kad nepergyvenčiau, kad jau dabar rinkčiausi mišinukus ir t.t. O dar kai gimė per anksti ir savaitę vaikų net neturėjau šalia savęs, tris savaites jie buvo per silpni žįsti, išvis atrodė visiems, jog po to net neįmanoma to daryti. Aš niekad nepamiršiu kaip mano vyras nėštumo metu man paburbėjus ‘O jei nepavyks“ atsakydavo – JEI NORĖSI, VISKAS PAVYKS. NEGALI NEPAVYKTI. Auksiniai žodžiai. Jei TIK norėsi TIKRAI STIPRIAI NORĖSI – viskas pavyks. Bet jei rasi bent vieną menkiausią pasiteisinimą, priežastį, kuri tave nuramins ir pateisins, tai viskas, jėgos apleidžia staigiai. Matyt ir mano padėtis, tas stiprus noras padėti savo vaikams GYVENTI, tas bejėgiškumo jausmas negalint turėti vaikų šalia, mane labai stipriai motyvavo stengtis ir nenuleisti rankų. Nes jei jau mano vaikai šitaip kovoja už sav o gyvybes, tai aš tikrai neturiu teisės pasiduoti. Stengiausi, dirbau per skausmą, nemiegą ir ašaras, bet tai buvo to verta, maitinti savo du vaikus beveik pusantrų metų buvo nuostabiausia patirtis. Tikrai varginanti tam tikrais etapais, ypač naktimis, bet tokia stebuklinga, kad net apsakyti nemoku:) Tad drąsiai sakau – tikrai galima pačiai maitinti ir dvynukur ir trynukus, jei tik tam yra noro ir jėgų. Aš tiesiog labai norėjau..

  • AR JIE DVYNIAI?
    Aha, sulaukdavom tokių dažnai klausimų, ypatingai užsienyje. Atrodo dvigubas vėžimas, vaikai mažulyčiai ir tokio pat sudėjimo, dydžio, gabumų, net aprengti panašiai, bet vistiek kildavo žmonėms klausimas ar jie dvyniai. Ir galvodavau nejaugi galima pagalvoti jog jie pametinukai, nes dar tikrai ne tas amžius, kai skirtųsi tiek stipriai. Na bet palinksėdavom galvom ir tada jau visiems labai fainai:) Užsienyje išvis visiems kažkas TOKIO dvynukai. prašydavo ir paliesti ir nusifotografuoti ir komplimentų sulaukdavom begalės.

  • BERNIUKAI AR MERGAITĖS?
    Vaikų nerengiau ir neapkarsčiau kažkokiais spec. rūbais, ženklais ar spalvom ir blizgučiais, kad visiems būtų AIŠKU, kur mergaitė, kur berniukas. Pati taip nesirengiu ir nesuprantu, kodėl turėčiau taip seksistiškai išskirti savo vaikus. Rūbų spalvom, papuošaliukais ir pan. Todėl itin dažnai išgirsdavau klausimą ar tai berniukai, ar mergaitės. Jei nesimato, gal nereikia ir klausti:) Gal galima paklausti vardų ir taip taktiškai suprasti?:) vieną kartą net teko sulaukti klausimo, kodėl Vėją rengiu kaip Uvį. WHAT???? O kodėl, ne Uvį kaip Vėją?:) Mergaitė ką, kelnių negali dėvėti ar wtf???

  • KAIP TU NEIŠPROTĖJI?
    Po šio klausimo (tikriausiai šitas dažniauiai girdimas buvo), sekdavo maždaug toks tekstas: „Aš su vienu vaiku metus niekur iš namų neidavau ir iki išprotėjimo bei depresijos buvo blogai, o su dviem išvis neįsivaizduoju kaip reiktų išgyvent.“ Nu hmmm……. Aš tikrai nesuprasdavau, kaip galima nesugebėt išgyvent su vaikais, vienu, dviem ar ten kiek jų bebūtų. Pavargstam visos OF COURSE, bet juk žinojom kas laukia! O kokia ta savijauta ir kasdienybė bus, priklauso tik nuo mūsų pačių sprendimų, pastangų ir norų. Visada lengviausia pasiduoti. Tiek emociškai, tiek fiziškai. jei tik yra kas pasirūpina tai dar lengviau. Man net buvo sakančių jog matyt nežinau ką reiškia kai vaikas verkia valandą ir jokios autokėdutės, važinėjimai mašina ar vežimėliu, nieks nepadeda. Rimtai?!:)))))) aš žinoma nežinau ką reiškia kai TIK vienas verkia:))) bet tada juk žiūri vaiko poreikių!! Jei nori ant rankyčių, paimi, jei nori valgyt – pamaitini, kai padaro reikaliuką – pakeiti. Pakalbini, pažaidi, paglostai, parodai pasaulį!:) Taip, kartais reikia daug kantrybės, nes iškart dviem reikia rūpintis. Bet, jei mes dabar dėl vieno nepavykusio ‘idealiai’ ramaus pasibuvimo kavinėje ar kelionėje, atsisakysime visam laikui to, tai mes nepatirsim gyvenimo, izoliuosimės ir dar vaikutį paslėpsim nuo pasaulio:) Kai tik išvykome iš ligoninės – pradėjom ‘gyventi’!:) Visad pagalvodavau ‘o kaip lengva su vienu!’:) Man juk reikėdavo dvi automobilines kėdutes tampyti, du aprengti, du susiguldyt į vežimą, du vienu metu maitinti ir pan:) Bet aš tikrai nenorėjau sėdėt namie. Man norėjosi ir į miestą, ir į parduotuvę, ir į pliažą!:) o ir po pasaulį keliavome labai intensyviai. Nors buvo pamenu tokia mamytė, kuri užsienyje susirgus mano vaikams parašė, jog „gal nereiktų po pasaulį vaikų tampyti, tai nesirgtų“, po poros dienų pačios vaikai susirgo, būdami namie… galbūt karma..:) Kur bebūtume kaip besistengtume vaikus apsaugoti, nuo visko neapsaugosim.. ir visada sakysiu kuo mažesni tuo geriau keliauti, nes poreikiai maži, niekas nekainuoja, o vaikai tobulėja valandom! Tikrai paprasčiau nei su jau lakstančiais :)) Nereiktų smerkti kitų už tai, ko patys sau neleidžiame.

  • KAIP GERAI DU ZUIKIAI VIENU ŠŪVIU IR NIEKO NEBEREIKIA.
    Dažnas, besidžiaugiantis, kad laukiausi dvynių sakydavo, jog labai ‘easy’, nes nebereik galvot apie kitus vaikus ir šiaip lengviau juk du vienu metu užaugini ir vsio:) Kai pradėdavau vardinti vien kiek viskas kainuoja dviems vienu metu, kai negali kažkieno vyresnio išaugtų panaudoti kitam ir t.t. tada atsitokėdavo:) Užtekdavo išvardinti pagrindinius būtiniausius pirkinius arba šventes ir jau sakydavo STOP, bankrotas:) O kur dar mano noras dar kartą patirti nėštumą. Spangdavau, kaip norėdavau dar kartą glostyt augantį pilvuką, matyti besispardantį vaikutį savyje, pagimdyti, dar kartą maitinti, visada norėjau trijų vaikų..

  • JUK VISKĄ KARTU DARO, ŽAIDŽIA, UŽSIIMA, MIEGA.
    Aha.. buvau labai naivi, kai besilaukdama dvynių galvojau, jog miegos vienu metu, žais vienas su kitu ir t.t. Ką jau ką jie daro kartu, tai prižadina viens kitą, nepasidalina, nors visko visada ‘po du’ ir verkia abu stereo:)) Na juokauju, tikrai ne tik tai daro kartu, labai džiaugiuosi išties, kad jie auga kartu, jie daug mokosi net ir vienas iš kito, visada turi draugą, su kuriuo ir pažaisti gali ir pasipešti. Tikiu, jog jiems tikrai labai gera kartu, bet jie ir valgyt nori tuo pačiu metu, kai dar reikdavo maitinti ne visada būdavo patenkinti, jei vienam tekdavo palaukti, jie ir apkabinti nori būti vienu metu, ir pagirti, ir paglostyti, ir migdomi.. tad kartais tikrai emociškai būna itin sunku padalinti save vienu metu abiems (fiziškai taip pat) kuomet jie vienodo supratimo, raidos, suvokimo lygmeny. Nei vienam nepasakysi – tu jau didesnis, palauk sekundėlę, arba ‘tu jau moki pats’..

  • KAIP TU ŽINAI KUR, KURIS (pilvelyje)?
    Na nežinau kaip kiti dvyniai, bet jie įsitvirtina tam tikrose vietose ir per patikras echoskopu jau yra vadinami ‘pirmas/antras’. Maniškiai augo savo placentose, buvo SAVO vietose, pilvelis ne toks didelis, kad jie ten plaukiotų laisvai, vietos, kur prisitvirtina ir auga gan aiškios, tikrai buvo galima suprasti kur kuris ‘apsigyvenęs’:) net pagal ‘harakterį’:)) sunkiausia tik tada, kai reikdavo sekti kiekvieno vaiko individualius judesius, štai čia misija sudėtinga:) nes kojytės keturios, rankytės keturios, ir jos tikrai visur makaluojasi, tad suprasti kuris būtent dabar įspyrė yra labai sudėtinga, nebent visiškai priešingose pusėse, tada aišku. Pamenu, kai keletą kartų teko gulėti ‘pajungtiems’ prie aparatų ir fiksuoti judesius, aš patirdavau ne mažą stresą, kad tik suprasčiau kada kuris sujuda, mat Vėja buvo gerokai ramesnė pilvelyje ir tikrai nerimo sukeldavo tiek man, tiek daktarams..

Žinoma, kuriozinių istorijų būna visokiausių, ir žmonių smalsumas bei tam tikrų dalykų nesupratimas nepatyrus yra įdomus:) Kartais dvynukų mamos tikrai jaučiasi kaip laboratorijų triušiai, nes visuomet tai, kas nepatirta, aplinkoje nematyta yra be galo įdomu, kartais net nesuvokiama:)

✖️ D A U G I A U ✖️

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.