Dvynių žindymo pradžia

Labas visoms!;)
Noriu pasidalinti savo žindymo istorija, tikiuosi ji įkvėps kam reikia įkvėpio!;)

Kai laukiausi pirmąjį kartą, mano krūtinė per pirmus du mėnesius geroookai papilnėjo, tai buvo vienas iš pirmųjų ir labiausiai jaučiamų pokyčių mano organizme. Džiaugiausi, nes galvojau, kad tai puikus ženklas, jog turėsiu pienelio savo vaikučiui.. dėja nėštumas baigėsi vaikelio netektimi, taip pat pirmasis požymis jog širdelė nustojo plakti, buvo krūtinės atleidimas.
Po pusės metų pradėjome dirbtinio apvaisinimo protokolą. Nekalbėsiu apie tai kiek tai nešė su savimi streso, adatų dūrių, nervų, panikos, baimių… bet mums pavyko, pastojau dar kartą ir pirmąjį nėštumo mėnesį praleidau ligoninėje su labai intensyviu gydymu, daugybe vaistų bei operacija, o daktarai nuolat primindavo, kad nėštumas gali baigtis bet kada. Buvau tiesiogine žodžio prasme prikaustyta prie lovos su daugybe vaistų, lašeliniu, ampolių, drenu iš pilvo.. Kad ir kaip viskas atrodė blogai, viduje turėjau stiprią viltį, jog šis nėštumas ‘išgyvens’ su manimi. Tačiau kalbant apie žindymą, mano krūtinėje tąkart nesijautė jokių pojučių, o turit patirties, tai pridėjo tik baimių. Grįžusi namo dar porą mėnesių žaibiškai krito mano svoris, nuolat vėmiau, mažai valgiau, mažai judėjau dėl pilvuko operacijos ir organų pakitimų po hiperstimuliacijos.. visą nėštumą gyvenau baimėje vėl netekti, kaltinau save, kad per mano stresą neišgyvensime, o juolab, neturėsiu pienelio.. krūtinė nepilnėjo, tačiau jau nuo šešto mėnesio man pradėjo bėgti priešpienis. Tai geras ženklas, pagalvojau 😉
Visą savo nėštumą, gyvenau baimėje, taip pat streso buvo ‘pilni namai’, nes mano neštumas nebuvo toks apie kokį buvo galima svajoti sutikus TĄ vienintelį. Su mumis gyveno ir vyro paauglys sūnus, bei su buvusia šeima susiję iššūkiai, kurie buvo tikras išbandymas mano nėštumo ir taip sujautrintu metu.
Bet atejo diena kai 7 mėnesių mano dvynukai pasibeldė į šį pasaulį. Nebuvo laiko ir vietos baimėms. Pagimdžiau juos abu pati, tik jie buvo tokie mažyčiai jog pasvajot tik buvo galima apie uždėjimą ant krūtinės pagimdžius. Juos išvežė į reanimaciją, o aš ką tik po gimdymo turėjau tiesiogine žodžio prasme melžti save kiek tik galiu kad bent lašelį priešpienio nunešti vaikučiams. Jie bejègiai nesugebantys kvèpuoti, žysti, matyti.. aš ištisom parom visiškai be miego visą savaitę vien tik nutraukinėjau priešpienį kol pagaliau pradėjo didėti pienelio kiekiai.. Stengiausi labai. Kiekvieną lašą nešdavau vaikučiams į reanimaciją. Negalėjau jų liesti, apkabinti, jie net nerodė jokių garsų, o visa tai lyg ir turėtų skatinti pienelio gamybą.. tris savaites pragulėjome vaikuų ligoninėje, kol vaikai išmoko valgyti ne tik per zonda, bet ir per buteliuka. Aš visas paras traukdavau pienelį ir verkdavau, kai pritrūkdavo kelių mililitru iki normos!! Nejauciau jau nei rankų nei koks paros metas.. tiesiog žinojau kad turiu tai daryti. Nes NORĖJAU juos maitinti pati. Kasdien bandydavau vaikučius pripratinti prie krūtinės. Tai buvo labai sunkus ir ilgas, bei kantrybės reikalaujantis darbas. Nes jie buvo per silpni traukti iš krūtinės, o ir laiko atžvilgiu mano miegas sutrumpėjo nuo vienos valandos per parą iki visiško nemiego, nes pusvalandį bandyti vaikučiams duoti krūtinę, paskui pasvėrus pamatyti jog pavalgė tik 20% normos, reikšdavo „TOMA vėl bėk traukt pieno ir maitinti iš buteliuko“. Po dviejų savaičių įdirbio kartais ištraukdavo tik 10 ml kartais 20 ml tada skubėdavau traukti pienelio ir primaitinti iš buteliuko.. vienu žodžiu, mano dienos – maitinimas ir nusitraukinėjimas. Nerimas ir baimė, ne tik del pienelio, ar jo bus ar vaikai išmoks žysti patys, bet ir dėl vaikų sveikatos. kaip žinia nerviukai nepadeda atsipalaiduoti ir viskam Įvykti :)) Bet galų gale, darbas duoda vaisiu. Šios nuotraukos viską pasako. Mes išmokom!!;) Dvynukai pilnai valgantys mano pienelį ir mes toookie laimingi!!;) ir koks stebuklas visa tai yra.
Be to sąmoningai neskaičiau jokios litertūros ir niekur nieko nesimokiau apart kelis kartus apsilankiusi ergoterapeute ligoninėje parodė, kaip viskas turi atrodyti. Neskaičiau del to, kad kartais tos zinios gali sustabdyti tikejima. O as tikėti nesilioviau nei sekundei!!;) čia mano istorija.😉 

vaikučiams jau metai. dar būdami keturių mėnesių priaugom tiek, kad prisivijom jau net ir išnešiotų naujagimių svorius!!;)❤  

Žindymas be abejonės, man yra natūralus ir be galo gražus procesas, todėl to neslepiu ir žindau kur tik reikia jei to reikia mano vaikams.


Background image